Šiandieną Sausio 13-oji, kuri mūsų kalendoriuose įrašyta kaip Laisvės gynėjų diena. Šią dieną prisimename ne tik 1991-ųjų sausio įvykius bei jų aukas, bet ir visus kitus laisvės kovotojus, kurių dėka šiandieną save galime drąsiai vadinti laisvais. Šiandien Seime septyniems dar likusiems gyviems partizanams buvo įteikta Laisvės premija. Šiek tiek daugiau nei mėnesį dar galėsime švęsti savo valstybės šimtmetį. Praėjusiais metais apturėjom labai svarbų mūsų šaliai įvykį – partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago palaikų atradimą ir jo valstybines laidotuves. Taip pat, ir šie 2019 metai yra nemažiau ypatingi, nes minėsime LLKS Tarybos 1949 vasario 16-osios deklaracijos 70-ąsias metines. Visai greitai tikrai talentingam Lietuvos rašytojui ir dramaturgui Mariui Ivaškevičiui bus įteikta Nacionalinė premija, kuria kaip ir turėtume džiaugtis, bet nemažai daliai žmonių vienareikšmiškai to daryti neleidžia rašytojo romanas ,,Žali“, kuriame, mano nuomone, drąsiai ir be gailesčio buvo sutryptas (arba smarkiai patryptas) miško brolių – partizanų atminimas. Visi šie įvykiai verčia vėl ir vėl kelti įvairias diskusijas apie partizanus.
Ir atrodytų, o kas čia blogo diskutuoti? Juk be diskusijos negalimas joks bendras sutarimas, kurio mes vis bandome siekti įvairiais klausimais. Tačiau aš manau, kad ši diskusija yra kitokia, nes ji neieško bendro sutarimo. Dabar vykstančią diskusiją apie partizanus ir jų atminimą aš drįsčiau vadinti destruktyvia, nes ji skaldo mūsų tautą.
Šią savaitę visai neformaliam draugų rate pradėjom kalbėti apie partizanus. Viso pokalbio dabar neatsimenu, tik mintyse vis dar kirba diskusijos metu nuskambėjęs klausimas, į kurį atsakymo bandžiau ieškoti pastarosiomis dienomis. Tas klausimas skambėjo maždaug taip: ,,O jūs nemanote, kad gal kartais per daug mes tuos partizanus aukštiname, juk jų buvo visokių?“. Po šio klausimo su draugais prisiminę miško brolių gyvenimo sąlygas bunkeriuose, kasdieninį slapstymąsi miškuose ir jų nežmonišką auką priėmėm išvadą, kad tikrai šie kovotojai už savo pasiaukojimą verti visų mūsų pagarbos ir išaukštinimo. Bet net ir po tokios išvados jau ne pirmą kartą galvoje iškilęs klausimas vis dar liko mintyse kaip neatsakytas. Dar kartą į šį klausimą atsakymą pavyko atrasti per šias dvi dienas: vakar žygiuojant partizanų takais J. Vitkaus – Kazimieraičio giminės bei bičiulių žygyje Marcinkonių apylinkėse ir šiandien šv. Mišiose prisimenant visus laisvės kovotojus, po jų su globojamos ateitininkų kuopos vaikais diskutuojant apie laisvę ir jos kainą ir galiausiai beskaitant partizano Jono Kadžionio – Bėdos kalbą Seime. Tikiuosi, kad pagaliau sau į šį klausimą pavyko atsakyti visiems laikams.
Kadangi jau nuo mažens, mamos dėka, augau su lietuvių liaudies dainomis, tai apie partizanus pirmą kartą turbūt išgirdau dar vaikystėje klausydamas Dainavos krašto partizanų dainų. Vėliau būdamas ketvirtoku išsiruošiau į pirmąjį naktinį partizanų žygį (žygiavau į tą pačią brolių partizanų Kraunelių netoli Rudnelės kaimo ant Skroblaus upelio šlaito įrengtą vadavietę, kurią aplankėm ir vakarykščio žygio metu). Po to pirmąjį kartą į rankas paėmiau partizano Liongino Baliukevičiaus – Dzūko dienoraštį. Vėliau sekė ir kiti žygiai, ir apsilankymai pas dar gyvą likusį kovotoją Juozą Jakavonį – Tigrą, kuris yra vienas iš tų septynių partizanų gavusių Laisvės premiją šiandien. Dar vėliau pradėjau skaityti ir kitą partizanišką literatūrą, gilintis į jų poeziją. Ir todėl miško broliai man tapo tikrais herojais. Herojais, kurie kviečia mane mylėti Lietuvą vis labiau ir nors mažais darbais, bet dirbti dėl mūsų Tėvynės.
Žinoma, suprantu, kad ne visose apylinkėse viskas buvo taip gražu, kaip aprašyta daugelio partizanų dienoraščiuose. Buvo gyventojų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių engė partizanus. Daugeliu atvejų to priežastis buvo, stribų ir kitų sovietų pareigūnų bandymai apsimesti partizanais ir plėšikauti bei kitaip bauginti kaimus, siekiant sumenkinti partizanų vardą. Taip pat ne visi tikrieji miško broliai sugebėdavo dorai laikytis duotos priesaikos, buvo tarp jų ir plėšikautojų, ir kitų banditų, bet nemaža dalis jų buvo išaiškinti ir pačių partizanų nubausti pagal karo lauko taisykles. Žinoma, prie engimų prisidėjo ir partizanų atliktos bausmės, kai kuriems kolaborantams. Jos užtraukė jų artimųjų ir draugų nemalonę, kuri dar gyva iki šių dienų. Tai turbūt yra pagrindiniai dalykai, kurie žmones verčia šiandieną žmones abejoti partizanų herojiškumu.
Tad, kad ir kaip bebūtų sunku vienareikšmiškai vertinti partizanus, aš manau, kad atėjo laikas mums visiems atsakyti į klausimą, kuris pastaruoju metu vis dažniau iškyla. Atsakyti amžiams, kad jis nebeskaldytų mūsų tautos. Atsakyti tam, kad Rusijos propagandos mašinos (tokios kaip A. Paleckis) daugiau nebandytų teršti ir darkyti mūsų tautos istorijos. Juk dar visai neseniai buvo laikai, kai garsiai skambėjo propagandinės diskusijos, kad tą Sausio 13-osios sekmadienį iš tiesų ,,savi šaudė į savus“, kad visa tai tebuvo pačių lietuvių provokacijos ir pan. Šiandieną tokios diskusijos jau taip nebeskamba ir nebekiršina mūsų, nes mes drąsiai įsivardijom, kas tą baisią naktį iš tiesų šaudė, o kas taikiai – dainomis bei susikibusiomis rankomis – gynė sunkiai iškovotą, bet dar nesugrąžintą laisvę. Aš manau, kad mes taip pat drąsiai, nusikratę sovietų apdrabstytų purvų, turime pasakyti, kad būtent partizanai yra didžiausi mūsų tautos didvyriai ir herojai. Jie yra tie, kurių negąsdino nei žiemos šalčiai gyvenant po žeme, nei vanduo bunkeriuose kartais siekiantis net kelius pavasarinio atolydžio metu, nei badas ar puolančios ligos. Jie net nepabijojo drąsiai žiūrėti mirčiai į akis ir palikti namuose savo šeimas. Jie atidavė brangiausią žmogaus turtą šioje žemėje – savo gyvybę, kuri tapo neįkainojama jų auka. Vienas vakarykščio žygio dalyvis pasakė, kad mes turime suprasti, jog ne po kažkokią ,,liulančią“ žemę vaikštom, kad mūsų žemė tvirta ir vaikščioti galim drąsiai, nes po ja guli suvarpyti ir išdarkyti pasiaukojusių partizanų kūnai, kurie yra tvirtas šiandienos pamatas. Tad stovėdami ant šio pamato mes privalome garbingai atminti mūsų laisvės kovotojus, prisiminti jų nežmogiškas aukas maldoje ir drąsiai tarti, kad jie yra patys didžiausi mūsų Tėvynės herojai.
Ir dešimtmetį trukęs partizaninis karas, nors faktiškai ir pralaimėtas bolševikams, tapo labai dideliu mūsų tautos laimėjimu, turbūt prilygstančiu net Vytauto ir jo karių pergalei Žalgirio mūšyje. Juk ši kova įžiebė tokią laisvės viltį, kurią lietuviai tris dešimtmečius laikė savo širdyse ir namuose paslėpę. Ir po šių baisių sovietų teroro dešimtmečių ši viltis ne tik, kad neprigeso, bet taip įsiliepsnojo, kad tapo tikra laisvės ugnimi, verčiančia išeiti į gatves, iškelti uždraustą trispalvę ir garsiai skanduoti LIE-TU-VA. Aš net neabejoju, kad partizanų įžiebta laisvės viltis buvo ir labai rimtas pretekstas Kovo 11-osios aktui. Ir iš kurgi daugiau, jei ne iš mūsų praeities, iš didvyriškos partizanų kovos, stiprybės ir drąsos sėmėsi žmonės tą baisiąją Sausio 13-osios naktį stovėję ir savo kūnu bei krauju apgynę mūsų laisvę.
Pabaigai norėčiau pasidalinti ištrauka iš partizano Liongino Baliukevičiaus – Dzūko dienoraščio. Šią ištrauką būdamas dvylikos ar trylikos metų išmokau atmintinai, kad galėčiau sau vis kartoti ir kartoti: ,, Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį.’‘ – 1948 lapkričio 10-osios dienos įrašo. Taigi, šių herojų jau nebegali nugalėti niekas, net jokios rusiškos propagandos mašinos, nes jie jau nugalėjo viską, net ir mirtį.
Ir visiškai pabaigai Maironio paraginimas nuskambėjęs partizano Jono Kadžionio – Bėdos kalboje šiandieną: ,,Taigi numesk, Tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi.“
