Mes kartais bėgame. Ne... Mes bėgame. Mes dažnai bėgame. Ir bėgame tiek, kad galiausiai patys apsigyvename tame bėgime. Bėgame nenorėdami, o kartais net tiesiog bijodami sustoti čia ir dabar. Turbūt galvojate, kad tai yra nesąmonė? Na, bet aš iš tiesų manau, kad mes tiesiog bijome sustoti ir apsidairyti. Apsidairyti ir pastebėti šalia esančius. Ne tik pastebėti, bet ir pamatyti, išgirsti ir pabandyti suprasti juos.
Tokį pat bėgimą išgyvenau ir pats šiandieną. Vos išsiropštus iš lovos prasidėjo bėgimo sprintas. Skubėdamas į dušą pamiršau užmesti akį į ant palangės, prie dušo, gulintį eilėraštį (kuris ten guli jau keletą mėnesių, bet vis prabėgdamas pamirštu jį perskaityti). Skubėdamas valgyti nepaklausiau sutikto virtuvėje bičiulio, gyvenančio gretimame kambaryje, kodėl gi jis šiandieną toks neįprastai laimingas. Skubėdamas rengtis pažadinau miegantį kambarioką ir išbėgdamas pro duris net nesugebėjau palinkėti geros dienos, galbūt jam to ir tereikėjo, kad ši diena būtų dar geresnė. Laukdamas savo ,,taxifajaus“ trypčiojau stotelėje ir žiūrėjau į pralekiančias mašinas, taip net nesugebėdamas atsigręžti į šalia stovinčius ir laukiančius žmones, galbūt jiems irgi tereikėjo vieno žvilgsnio ar šypsenos. Ir net įsėdęs į ilgai lauktąjį ,,taxifajų“ sugebėjau mintimis skubėti. Visą kelią žiūrėjau į mūsų judėjimą žemėlapyje, kurį rodo programėlė, ir mintimis vis bandžiau skubinti tą žaliai baltą piktogramą jame. Vėliau jau susitikęs su draugais skubėjau gerti kavą ir netgi pasakoti pastarojo laiko išgyvenimus bei nuotykius skubėjau taip, lyg tai būtų paskutinė minutė, per kurią dar galiu virpinti balso stygas. Po to Mindauginėj skubėjom rinkti saldainius vaikams. Iš parduotuvės važiuodami su ,,taxifajum“ taip skubėjom, kad vos neatsitrenkėm į troleibusą, kuris taip pat SKUBĖJO išvažiuoti iš stotelės ir užlįsti prieš pat mus. Atvykę skubėdami išlipome iš automobilio, nubėgome pasikabinti paltų ir sparčiu žingsniu užlipome laiptais į salę. Tada staiga sustojau. Sustojau turbūt pirmąjį kartą šiandieną. Sustojau, nes pajutau labai šiltą apkabinimą. Nuleidęs galvą pamačiau Mantuką. Nuostabų vaiką, dėl kurio prieš trejus metus ir prasidėjo mano apsilankymai šiuose vaikų globos namuose. Žinoma, su juo kartu gyvena ir visas tuntas kitų nuostabių vaikų. Šie vaikai savo dar neišblėsusiu Kalėdiniu džiaugsmu, vaidinimu, dainomis, krykštavimu, nuoširdumu ir atvirumu privertė sustoti. Žiūrint į šiuos, nors ir sužeistus, bet viltimi žibančius ir degančius vaikus, pradingo noras skubėti. Jie suteikė drąsos sustoti ir tiesiog džiaugtis buvimu su jais. Ir būnant su jais atrodė, jog jie niekada niekur nebėga ir neskuba. Mums kartais atrodo, kad jie yra nuskriausti, kartais laikome juos vargšais ar nelaimėliais, bet iš tiesų jie yra nepaprasti. Daug nepaprastesni už mus. Jie turi iš Dievo gautą dovaną ne bėgti, o tiesiog gyventi dabar ir čia. Džiaugtis dabar ir čia. Vertinti tuos, kurie yra dabar ir čia. Šypsotis tiems, kurie yra dabar ir čia. Glaustis prie tų, kurie yra dabar ir čia. To mes labai dažnai nesugebame, todėl patys save paverčiame nelaimėliais – skubėjimo vergais. Ir vos tik atsisveikinęs su vaikais net nepajutau kaip vėl sugrįžau į skubėjimo vergystę. Skubėjau kuo greičiau pavalgyti greito maisto restorane. Valgydamas stengiausi, kuo greičiau papasakoti draugui apie prabėgusią paskutinę praėjusių metų savaitę. Po to skubėjau atsisveikinti ir lėkti į biblioteką. Bėgau bibliotekoje ratus ieškodamas laisvos vietos. Radęs vietą skubėjau pradėti mokytis. Net nebandžiau susikaupti, nes labai skubėjau. Kadangi skubėdamas nebandžiau susikaupti ir įkvėpimas mokytis niekaip neatėjo, tai pradėjau niurzgėti ant savęs, nes aš gi labai skubėjau, o man niekas nepavyksta. Prasėdėjęs valandą bibliotekoje ir greitai akimis permetęs keletą dėstytojos skaidrių supratau, kad nieko čia nebus - reikia skubėti iš bibliotekos namo, gal dar suspėsiu šiandieną ką nors nuveikti greitai. Skubėdamas išeiti iš bibliotekos palikau joje savo telefoną. Kadangi turėjau grįžti atgal, tai pavėlavau ir į troleibusą, kurį buvau nusižiūrėjęs ir į kurį skubėjau. Skubėdamas laukiau kito troleibuso. Kadangi labai skubėjau, tai sumąsčiau lipti į troleibusą, kuris šiaip man netinka, ir eiti po to keletą stotelių pėsčiomis. Eidamas dar užsukau į parduotuvę greitai nusipirkti kolos. Bet per skubėjimą kažkaip neradau ir pagriebiau neskanios naujos fantos, kuri tikrai nedžiugino taip kaip kola. Dar norėdamas greičiau susisukti sugebėjau du kartus pereiti parduotuvėje į kitą eilę, nes atrodė, jog jos juda greičiau. Parskubėjęs į namus, skubėjau persirengti ir įsipatoginti lovoje. Šiltai gulėdamas greitai permečiau porą straipsnių, peržiūrėjau vienu kartu porą vaizdo įrašų feisbuke (vieną žiūrėjau kompiuterio ekrane, kitą telefono, nes juk taip greičiau, o aš labai skubu). Ir staiga pagalvojau, eina sau, tai kur aš taip skubėjau. Begalvodamas apie skubėjimą, prisiminiau, jog būdamas 15 metų svajojau turėti savo blog’ą, nes tuo metu tai buvo labai populiaru. Tačiau tuomet svajojau labai paskubomis ir net nesugebėjau visų svajonių bandyti pasiekti. Man bemąstant koridoriuje kolega iš gretimo kambario suskambino varpeliu, kurio skambesys kas vakarą mus kviečia į maldą (panašiai kaip ,,Altorių šešėly“). Skubėdami ėjom iki koplyčios į maldą, bet taip skubėdami koplyčią pasiekėm anksčiau nei sugalvojome, ką melsimės šį vakarą. Greitai sugalvojome, jog giedosime giesmes. Skubėdamas pradėti maldą ir nesulaukdamas, kol kažkas ją pradės, pradėjau ją vesti pats. Vos pradėjęs maldą sustojau antrą kartą šiandieną. Sustojau ir apsidairęs pamačiau vaikinus, su kuriais kartu pastaruosius mėnesius bandome gyventi kaip bendruomenė. Į galvą nejučiomis pradėjo plūsti įvairios mintys, kuriomis sugalvojau dalintis su kartu esančiais maldoje (pirmas kartas gyvenime, kai apturėjau tokią malonę!). Sustoję maldoje prisiminėm, kad dar vis švenčiame Kalėdas ir užtraukėm tradicinę Kalėdinę giesmelę. Po maldos tiesiog parskriejau į savo kambarį toliau rašyti šio blogo, kol pamačiau, jog ką tik praleidau brangiojo bičiulio Motiejaus skambutį iš Italijos. Skubėjau jam perskambinti. Per skubėjimą tai pavyko iš penkto karto. Ir galiausiai, kai prisiskambinęs išgirdau jo balsą, sustojau jau trečiąjį kartą šiandieną. Šį kartą atrodė, kad sustojau ne tik aš, bet ir visas pasaulis aplinkui. Sustojo tam, kad mes ramiai galėtume pasikalbėti. Lėkštai pajuokauti. Pakalbėti apie prabėgusią akademiją. Prisiminti prabėgusias ankstesnes, kuriose stogą kilnojom kartu. Pakalbėti apie Kalėdas čia Lietuvoje ir ten Italijoje. Tiesiog kelias akimirkas pabūti kartu tyloje susijungus telefonu. Bet staiga laikas nejučiomis pradėjo ir vėl judėti. Kažkam atėjo laikas vakarieniauti, o kažkas norėjo pabaigti savo paauglystėje brandinto blog’o pirmąjį įrašą iki vidurnakčio.
Taigi, šiandieną sustojau vos tris kartus. Tie sustojimai sudėjus kartu sudarė vos keturias ar penkias valandas. Liūdna pasidaro pagalvojus, kad taip visą dieną, nuo pat išlipimo iš lovos skubėjęs sugebėjau pagyventi tik keletą valandų. Bet turbūt apie šias valandas galvosiu ir jomis gyvensiu dar ateinančią savaitę, o gal ir kelias.
Ko tik nepadarysi per sesiją, kad tik nereikėtų mokytis. Juk sesija tinkamiausias laikas įgyvendinti penkiolikmečio vaiko svajones.
